Žmogus yra trejopos prigimties, „3 viename“ (kaip, pvz., visa kas egzistuoja Gamtoje sudaro 3 dalys-energijos, persipynę, surištos tarpusavyje į 1 atomą: elektronas, protonas, neutronas):

 

 1. Kūniškas žmogus, graikiškai soma, lotyniškai caro (kilm. carnis). Žmogaus kūną sudaro azotas, anglis, deguonis, vandenilis, siera, kalcis, fosforas, geležis etc.

 2. Žmogaus siela, graikiškai psyche, lotyniškai anima, hebrajiškai nefeš. Ši dalis taip pat vadinama "asmenybe“, „charakteriu“, „žmogaus bruožų visuma". Sielos funkcijas (pvz., atmintį, penkis pojūčius, emocijas) turi ir smegenis turintys gyvūnai.

 3. Žmogaus dvasia, graikiškai pneuma, lotyniškai spiritus, hebrajiškai ruah. Tai – ypatinga, nuo gyvūnų žmogų skirianti dalis, dar ją galima pavadinti "valios aktais".

 

Antidepresantai veikia tik ir vien tik į dalį Nr.1. Aiškumo dėlei supaprastinus, suapvalinus – nuo gydymo vaistais priklauso tik 1/3 besigydančiojo psichikos sveikatos.

 

Antidepresantai nesuteikia žmogui laimės jausmo. Antidepresantai gali sugrąžinti prarastą galimybę patirti džiaugsmo ir/ar sąlyginės ramybės emocijas, pojūčius, būdingus visiems žinduoliams.

 

Daugeliu atveju (žinoma, ne visada) antidepresantai skiriami kančiai sumažinti, kurią pats sau sukėlė pacientas savo netinkamais pasirinkimais gyvenime.

 

Antidepresantų ilgalaikio poveikio principas panašus į kitų plačiai žinomų vaistų – antibiotikų, veikimo principą: jie veikia tol, kol jie yra žmogaus organizme. Po gydymo kurso medikamentinio „apsauginio“ poveikio nebelieka, arba tas išliekantis poveikis, palyginus su vidutine žmogaus gyvenimo trukme yra labai trumpas. Tai reiškia, kad jei po gydymo kurso antidepresantais žmogus sugrįžta į tas pačias sąlygas, kuriose jam kilo psichikos sutrikimas – tas sutrikimas prasideda vėl iš naujo.